Kunigų dėvimi liturginiai drabužiai vadinami iš lotynų kalbos kilusiais pavadinimais.

Užsivilkdami liturginius drabužius, kunigai išsiskiria iš minios ir tampa gyvu, tikinčiuosius kviečiančiu Kristaus ženklu. Svarbiausi liturginiai rūbai yra trys - alba, stula ir arnotas.

Daugeliui pažįstamas ir lengviausiai atskiriamas kunigo drabužis - sutana tėra tarsi kunigo uniforma, neturinti liturginės prasmės.

Pagrindinis liturginis drabužis yra vadinamas alba. Ji siuvamas iš balto, lygaus, pageidautina natūralaus pluošto audinio. Alba yra platėjanti ir beveik siekia žemę. Tikintieji jos nemato - ant albos kunigas velkasi puošniausią liturginį drabužį - arnotą. Alba reiškia ją vilkinčiojo sielos tyrumą ir primena Jėzaus kančios rūbą.

„Balta, ilga alba rodo pasitraukimą iš gyvenimo sąmyšio, jo reikalų ir reiškia kunigiškąją tarnystę, šlovinant Viešpatį kartu su angelais ir šventaisiais“, - yra sakęs kunigas Algimantas Kajackas.

Apsiaustą primenantis puošniausias liturginis drabužis - arnotas siuvamas iš lengvai klostėmis krentančios medžiagos, daug dėmesio skiriama jo puošimui. Stengiamasi, kad arnotas būtų skoningas, o siuvinėjimams ir aplikacijoms būtų naudojami liturginiai simboliai.

Arnotas reiškia meilę. Jį apsivilkdamas kunigas tarsi tuo rūbu privalo apsivilkti Jėzaus Kristaus meile. Tai, jog arnotą kunigas velkasi ant visų kitų drabužių, reiškia, kad meilė viršija visas kitas dorybes. Kadangi arnotas savo forma primena kryžių, kunigas maldoje jį vadina ir jungu, ir našta, kurią nešiojant pelnoma Dievo malonė.

Atlikdamas liturgines apeigas, kunigas privalo dėvėti stulą - bažnytiniais simboliais papuoštą audeklo juostą. Ji žymi ir kunigiškųjų pareigų naštą, ir teisę suteikti sakramentus. Stula taip pat reiškia nemirtingumą.

Stula – ilga (apie 1,5 m ilgio ir apie 12-16 cm pločio) juosta, kunigo nešiojama iš priekio užsidėjus ant kaklo. Ant jos būną išsiuvinėti liturginiai ženklai. Privalomai išsiuvinėtas kryželis ties stulos viduriu, kur kunigas bučiuoja prieš ją užsidėdamas. Stulas nešioja tik djakonai, kunigai ir vyskupai. Stula yra kunigo ženklas, ir dėl to kunigui be jos draudžiama atlikinėti šventas apeigas.

       

Djakonai stulą dedasi panašiai, kaip juostą – per kairį petį, o susega ją dešiniajame šone, kiek aukščiau klubų. Kunigas stulą dedasi ant kaklo, per pečius ir krūtinę. Abu stulos galai gali būti sukryžiuojami, arba kristi laisvai. Stula dedama ant albos. Vyskupas stulą dedasi lygiai tokiu pat būdu, tik ji negali būti kryžiuojama, nes vyskupas ant krūtinės nešioja kryžių.

Šventinant djakonus ar kunigus atliekama speciali liturgija. Įšventinant djakoną vyskupas deda stulą ant kairiojo peties ir sako: „Imk iš Dievo rankų šį baltą drabužį ir vykdyk savo pareigas“. Įšventinant kunigą vyskupas perkelia likusią nugaroje stulos dalį į priekį ir ant krūtinės sukryžiuoja abu jos galus, sakydamas „Imk šį Viešpaties jungą, ne Jo jungas yra saldus, o Jo našta – lengva“.

Stulos nešiojimas yra griežtai reglamentuojamas. Kunigai privalo būti su stula aukodami Mišias, liesdami Švenčiausią Sakramentą ir administruodami kitus Sakramentus.

Istorikai randa duomenų apie stulų naudojimą jau ketvirtame ar penktame amžiuje – kalbama apie djakonų stulas rytų bažnyčiose. Kunigų stulos tose pat bažnyčiose minimos tik aštuntame amžiuje. Vakarš bažnyčiose stulos minimos nuo šešto-septinto amžiaus (563 m. Bragos sinodas, ketvirtasis 633 m. Bažnyčios susirinkimas Tolede). Tačiau tais atvejais kalbama apie jau senai naudojamą dalyką. Ankstyviausi liudijimai apie stulų naudojimą Romoje yra iš antrosios aštunto amžiaus pusės – devintojo pradžioje.

Liturginių drabužių spalva taip pat turi prasmę. Skirtingų spalvų jie dėvimi vis kitomis progomis. Kunigai dėvi baltos, raudonos, žalios, violetinės ir rožinės spalvos drabužius. Liturginiai rūbai visame pasaulyje siuvami tik iš šių spalvų audinių.

Anksčiau per Vėlines ir pamaldose už mirusiuosius kunigai galėjo vilktis gedulingos juodos spalvos drabužius. Dabar šiomis progomis rekomenduojama dėvėti violetinės, atgailą ir liūdesį simbolizuojančios spalvos, rūbus.

Rečiausiai kunigai dėvi rožinės spalvos drabužius. Rožinės spalvos albą jie gali užsivilkti tik du kartus per metus - trečią advento ir ketvirtąjį gavėnios sekmadienį.

Žalius liturginius rūbus kunigai dėvi šiokiadieniais. Žalia yra vilties, pasaulio, kuriame gyvenama ir dirbama, spalva. Raudona arnoto spalva - ugnies ir kraujo, karštos meilės ir aukos dvasios simbolis, kryžiaus kančios spalva. Raudonus liturginius drabužius kunigai dėvi kankinių, apaštalų šventėse, Verbų sekmadienį, Didžiojo penktadienio pamaldose.

Kunigai neretai dėvi ir aukso spalvos drabužius. Tačiau auksinė atskiros reikšmės neturi - ji prilyginama baltai. Velykų savaitgalį visi pasaulio kunigai per šv.Mišias dėvės tik auksinius ir baltus liturginius drabužius. Balta - tyrumo, nekaltumo ir džiaugsmo simbolis.