Bikinis, kaip atominis sprogimas

 

Sunku ir neįprasta įsivaizduoti paplūdimį be bikini kostiumėlius dėvinčių moterų ir merginų. Tačiau kaip tik taip atrodė kurortų pakrantės vos daugiau nei prieš pusę amžiaus – moterys rengdavosi ištisiniais maudymosi kostiumėliais. Ir dviejų dalių kostiumėlio išradimas tiesioginė ir perkeltine prasme prilygo atominės bombos sprogimui.

1946 metų liepos 5 dieną Kristijano Dioro (Christian Dior) mados namai Luiso Rijardo (Louis Reard) asmenyje pristatė naują maudymosi kostiumėlio modelį. Atrodo, kad tik išprotėjęs scenaristas ar pamišęs „Green Peace“ aktyvistas galėjo susieti maudymosi kostiumų madą su branduoline grėsme. Tačiau tuom ir nuostabus XX amžius, kad jis išmokė iš traukti naudą iš pačių neperspektyviausių situacijų. Kolekcija ilgam šokiravo visuomeninę nuomonę: naujovė buvo laikoma mažiausiai nepadoria, tačiau vėliau liepos 5 paskelbta Tarptautine bikinio diena.

 

Mažas, dviejų dalių maudymosi kostiumėlis, iš pradžių turėjo kitą pavadinimą - ,,atom“ ,tačiau po JAV atominių bandymų Bikinio atole Lui Reardas pervadino jį į ,,bikinį“. Kai dizaineris pamatė pirmąjį laikraščio puslapį su sensacingu pranešimu apie JAV branduolinius bandymus Bikini atole, abejonių neliko – jis pasiryžo sužaisti kontrastu dėl visuomeninio protesto sunaikinant rojaus salą. „Sėkmingų JAV eksperimentų“ šviesoje jis pristatė gana atvirus kostiumėlius. Reardo sugalvotas šūkis - ,,Maudymosi kostiumėlis mažesnis, nei atolas po bombardavimo“ — išgarsino jį visame pasaulyje.

Rita Heivort

Paradoksalus erotiško apdaro ir planetos sunaikinimo grėsmės derinys buvo produktyvus. Galima tik spėlioti, kaip būtų sureaguota į naują maudymosi kostiumą, jei jis būtų pavadintas kitu vardu. Sakoma, kad Reardas sužinojo, jog ant Bikinio atolo numestos bombos buvo priklijuota aktorės Ritos Heivort nuotrauka (beje iš to ir kilo žodžiai "seks-bomba") ir tai jam atnešė pasufleravo kostiumėlio pavadinimą.

 

Kai kurie ekspertai linkę abejoti Luiso Rijardo autoryste ir priskiria bikinio išradimą kitam prancūzui – Žakui Heimui (Jacques Heim), kuris sukūrė dviejų dalių maudymosi kostiumėlį prieš penkis mėnesius iki to, kaip tai padarė Reardas. Pastarasis turėjo neabejotinų šoumeno savybių, o tai labai praverčia kovoje dėl pirmavimo. Jis ir parodė bikini kostiumėlį Paryžiaus madų šou. 1896 metais gimęs Reardas iki pat 1940 metų pradžios buvo inžinierius – mechanikas ir tik tada nusprendė tapti madų dizaineriu ir kurti maudymosi kostiumėlius.

Kai kurie ekspertai priskiria bikinio išradimą kitam prancūzui – Žakui Heimui (Jacques Heim)

Beje, jis gana originaliai reklamavo naująjį gaminį – nusamdė užrašus ore tampantį lėktuvą ir prikabino prie jo uodegos lozungą su užrašu: „Atomas – mažiausias pasaulyje maudymosi kostiumas, o Bikinis – mažesnis už mažiausią pasaulyje maudymosi kostiumą“. Vėliau Paryžiuje jis atidarė Bikini kostiumėlių parduotuvę ir pardavinėjo savo išradimą beveik 40 metų, iki pat savo mirties 1984 metais. Vien tik JAV ir Kanadoje šis modelis užėmė 20 proc. visų maudymosi kostiumėlių rinkos. Ir tai vyko dar iki Bridžitos Bardo pasirodymo filme ,,Ir dievas sukūrė moterį“.

Reardas nusprendė surengti „le bikini“ prezentaciją prabangiame Paryžiaus Molinar baseine, tačiau jam teko spręsti neįprastą problemą – nei viena manekenė nesutiko demonstruoti kontraversiško modelio. Reardas surado striptizo šokėją iš „Casino de Paris“ Mišelę Bernadini (Michèle Bernadini) ir, praėjus vos trims savaitėms nuo atominio sprogimo Bikini atole, 1946 metų liepos 19 dieną išleido ją ant podiumo. Taip Mišelė įėjo į istoriją, kaip pirmoji moteris, dėvėjusi bikinį. Ypatingu grožiu nepasižymėjusi mergina po to, kai buvo paskelbtos jos nuotraukos, gavo 50 000 gerbėjų laiškų!!!

 

Ir vis dėlto nepakako striptizo šokėjos, kad moterys imtų rengtis panašiais kostiumėliais – rezultatas žadėjo būti priešingas. Nei viena nenorėjo tapatinti savęs su striptizo šokėja. Reikėjo respektabilesnio pavyzdžio, ir jo teko laukti daugiau nei 10 metų. 1958 metais sensacinga kino žvaigždė Bridžita Bardo (Brigitte Bardot) pasirodė su bikiniu Rože Vadimo filme „Ir Dievas sukūrė Moterį“. Mados revoliucija pakilo į aukštumą ir netgi turėjo savo himną - "Itsy Bitsy Teeny Weeny Yellow Polka Dot Bikini." Tai buvo pasakojimas apie vandenyje stovinčią drovią studentę su atviru maudymosi kostiumėliu, kol moksladraugiai ją aptarinėja ją krante. Dainą parašė Polis Vencas (Paul Vance) ir Li Pokrisas (Lee Pockriss). 1960 metų rugpjūčio 8 dieną ją sudainavo dainininkas Brianas Hilandas (Brian Hyland). Daina iš karto pateko į 1960 metų Bilboard šimtuko viršūnę, o daugelyje šalių ilga laiką buvo dainų dešimtukuose. Kanų kino festivalyje aktorė jau visai drąsiai vaikštinėjo su bikiniu ir galutinai įtvirtino „Branduolinio“ maudymuko sėkmę. Vėliau kinematografas aktyviai ėmė reklamuoti naują pliažo madą, o daugelis gražuolių aktorių mielai tai darė kino ekranuose.

Marilyn Monroe

Ursula Andres

Raquell Welch

Brigitte Bardot

Bikinis iš tiesų buvo sprogimas, tačiau kaip ne keista, jo įsigalėjimą nulėmė ne dorovinių normų kaita 20 amžiaus pradžioje, bet... karas. Dviejų dalių maudymosi kostiumėliai JAV pasirodė 1943 metais, kai buvo nuspręsta taupyti audinius. Senasis pasaulis su džiaugsmu priėmė naujovę. Menkos maudymosi galimybės karo metais buvo kompensuojamos audinių ir dekoro įvairove maudymosi kostiumėliuose. Moterys siekė išsilaisvinimo iš karo meto disciplinos ir pamėgo savo kūną. Netrukus bikini kostiumėliai tapo paklausūs visuose kurortuose, o dizaineriai nėrėsi iš kailio juos puošdami.

 

MakKardelis (McCardel) puošė vilnonius kostiumėlius egzotiškomis gėlėmis ir Šiaurės Afrikos žemėlapiu. Rouz Reid (Rose Rayd) išrado saulėje nematomą pluoštą, Šrurer (Schrurer) sugrąžino šortus, sijonėlius ir tiesias uždaras palaidines (bandeau). 1949 metais Šarlis Langas įvedė prigludusią liemenėlę. Bikinis žygiavo po Prancūzų Rivjeros, Ispanijos ir Brazilijos pliažus.

O naujajame pasaulyje bikinis tapo politinio skandalo sinonimu. Prireikė beveik dviejų dešimtmečių, pin-up mergaičių, Džeimso Bondo ir jo meilužių, banglentės ir net laukinio merginų įvaizdžio, kad Bikinis taptų jei ne respektabilus, tai bent jau priimtinas.

Kai branduoliniai bandymai nustojo būti „išimtine JAV kompetencija“, požiūris į Bikinį palaipsniui ėmė kisti. Maudymosi kostiumėlis tampa seksualesnis ir simbolizuoja nepasiekiamą svajonę apie moteriškumą rūsčiose pasaulio priešpriešos sąlygose. Jei dar 20-ųjų pabaigoje kai kuriuose paplūdimiuose buvo patruliuojama siekiant užkirsti nepadorius damų apsinuoginimus (neduok Dieve apsirengti kostiumėliu be kojinių ir ilgo sijono! ), tai dabar paplūdimio rūbai pabrėždavo intymų dialogą tarp kūno ir rūbo, kuris ne tiek dengia kiek atidengia...

1963 metais SSRS, JAV ir Didžioji Britanija pasirašė sutartį dėl branduolinių bandymų uždraudimo. Paplūdimiuose taikiai sugyvena mini, bikini, tank (eslatingas a-lia suknelė ir velkamas ant šortų) ir klasikinis meilotas. Vyrai ėmė degintis aptemptomis glaudėmis ir „boksininko“ kelnaitėmis. Tai reiškė natūralios anatomijos pripažinimą, jos tinkamumą publikai.

Unikalus koralinis rifas pavirto į radioaktyvią dykvietę. Ir nors ištremtiems salos gyventojams iki šiol oficialiai draudžiama grįžti namo, visai tikėtina, kad dabar ten vaikštinėja ilgakojės merginos su tais pačiais atvirais kostiumėliais. Bikinyje atidarytas „atominio turizmo parkas“. Apmokėję kelialapį į buvusį poligoną, kiekvienas specifinių nuotykių ieškotojas gali prisiliesti prie liūdnos prarastojo rojaus istorijos.

Peggy Moffitt su Rudi Gernreich monokiniu, 1964

Šešto dešimtmečio Europoje vis dar buvo aktualios demografinės problemos: moterų buvo gerokai daugiau nei vyrų. Vyrai turėjo iš ko rinktis. Ir jie rinkosi „moteriškas formas“. ,,Nemadingoms“ moterims buvo sukurti maudymosi kostiumėliai su plastmasiniais kaušeliais. Vargu ar kas tuomet galėjo numatyti, kad visa tai sukels maištą prieš apgaulę. Šešiasdešimtieji atnešė ir kitus laisvės aspektus. Naujus vėjus 1964 metais radikaliai įgyvendino stilistas Rudis Gernraichas (Rudi Gernreich), kuris įžūliai atskyrė madą ir kuklumą. Vadovaudamasis šūkiu ,,Jokios apgaulės – ką matote, tas yra tikra“, pasiūlė rinkai topless arba monokinį – maudymosi kostiumėlį be viršutines dalies. Modelis iššaukė neregėtą susidomėjimą.

Amerikoje Garnreichą ilgai smerkė, bet jis nepasiduodavo: ,,Seksualumas slypi pačiame žmoguje, o ne jo drabužiuose“, - sakė jis. Ir 1960 metais hipiai įrodė, kad Henrikas teisus - jie visame pasaulyje, išskyrus Sovietų Sąjungą, išpopuliarino madą maudytis ir degintis tik su maudymosi kelnaitėmis.

Princesė Diana

Septyniasdešimtaisiais bikinis (string bikini) ir glaudės (thong) įsitvirtino Amerikos

paplūdimiuose. Pirmoji moteris išdrįsusi pasirodyti topless pliaže – Bridžita Bardo (Brigitte Bardot). Tai įvyko 1967 metais Saint Tropez (Prancūzija) netoli Byblos Hotel. Jauna aktorė su nedidele grupe pasekėjų nusiėme viršutinę bikini dalį ir nuėjo maudytis, bei degintis. Kaip ne keista katalikiška Europa lengviau priėmė naujus vėjus madoje, nei puritoniška Amerika, kur tai prasidėjo nuo Vudstoko. Ten dar labai nedrąsiai skynėsi kelią, tačiau būtent Vudstoko karta apsinuogindavo vėlesniuose roko koncertuose. . Septyniasdešimtaisiais bikinis (string bikini) ir glaudės (thong) įsitvirtino Amerikos paplūdimiuose.

 
 

Iki 1980 metų pabaigos jau visuose Prancūzijos paplūdimiuose vyravo topless mada, bet priešakinėse „kovos už kūną“ linijose atsidūrė ne Prancūzja ir ne Anglija, bet... diciplinuota Vokietija. Buvusios VDR pliažuose pirmą kartą nuaidėjo „nudistinės revoliucijos“ garsai.

Tai, kas 1954 metais darėsi kurortiniuose Uzedom salos pliažuose, vakarų spaudoje buvo pavadinta „nuogo kūno teroru prieš bikini“. Laikraščiai rašė: „besimaudantys šalia nudistų pliažo būdavo ištraukiami iš persirengimo kabinų ir priverstinai nurenginėjami“.

Kūno išlaisvinimo iš rūbų procesas jau buvo nesustabdomas. Dėl to reikia dėkoti ne tik kinui ir seksualinei revoliucijai, bet ir ... karališkiems asmenims, o būtent – princesei Dianai, kuri labai mėgo rengtis bikiniu. O kai šis rūbas įgijo karališką statusą, jį ėmė nešioti ir visos moterys.

Parengė Arnoldas Stasiulis