Kaklaraiščio istorija

 

Dalykiniame šiandienos pasaulyje neapsieisi be tokios svarbios aprangos dalies, kaip kaklaraištis. Juos be išimties nešioja svarbių susitikimų ir susirinkimų dalyviai. O kai kuriems ši medžiagos atraiža tapo kasdieninės aprangos dalimi. Bet mažai kas žino apie jo istoriją.
 

Romos legionierių atvaizdai Trajano kolonoje

Kaklaraištis – tai nedidelė audinio juosta, ypatingu būdu rišama ant kaklo. Jis kilo iš kaklaskarės, kurios istorija siekia gilią senovę. Sakoma, kad juos sugalvojo chorvatai, perdavę vokiečiams pavadinimą Halstuch, kas reiškia „kaklajuostę“. Tačiau dar 1600 metų iki to skareles ant kaklo nešiojo Romos legionieriai – tai patvirtina 113 metais Romoje pastatyta Trajano kolona. Trisdešimties metrų aukščio triumfo kolonos skulptoriai įamžino Marko Ulpijaus Trajano (53-117, Romos imperatorius nuo 98 metų) karius. Iš marmuro labai tiksliai iškaltos aplink kaklus apvyniotos skarelės, kurios žinomos istorijoje „fokales“ vardu.
 
Šios akmeninės „fokales“ iki pat dabar būtų seniausiu kaklaraiščių mados patvirtinimu, jei ne sensacingas archeologinis radinys 1974 metais. Kinijos valstiečiai kasė šulinį šalia senosios sostinės ir rado žemėje natūralaus dydžio molines Ši Chuan Ci (apie 259-210 m. pr. m. erą) imperatoriaus armijos karių statulas. Kareiviai pavaizduoti taip tiksliai, kad aiškiai matosi aplink kaklą aprištų skarelių raukšlės. Praeis daug šimtmečių, kol kaklaskarė, atsiradusi, kaip utilitari aprangos dalis, sauganti nuo vėjo ir šalčio pavirs į dabitišką vyriško kostiumo papildą.

Terakotinis kinų imperatoriaus karys

"Kravat" - chorvatų samdinių kaklaskarė

 

Istorija liudija, kad kaklaskarė atsirado Prancūzijoje, trisdešimties metų karo metu (1618-1648), kai chorvatų samdinių karininkai nešiojo ant kaklo ryškias šilkines skareles – tai buvo laikoma sena liaudies tradicija. Iš to kilo ir prancūziškas pavadinimas „kravat“ (nuo išdarkyto žodžio „chorvat“). Kaklaskarių populiarumą lėmė ir tai, kad tuo metu buvo globalinis atšalimas Europoje, kuris istorijoje vadinamas „mažuoju ledynmečiu“. Tuo metu „kravat“ vykdė jam skirtą funkciją – saugojo nuo šalčio. Kai chorvatai atvyko į Paryžių, juos pamatė karalius Liudvikas XIV, kuris garsėjo, kaip madingų apdarų vertintojas. Prancūzijos monarchui tai patiko, todėl jis nedelsiant pareikalavo, kad jam atgabentų tokias pat skareles. Kiek vėliau skarelė išsaugojo pradines funkcijas, tačiau palaipsniui tapo madinga vyriško aprangos dalimi. Labai greitai naujoji mada kirto La-Manšą ir po kokių 150 metų bet kuris save gerbiantis anglų džentelmenas jau neišeidavo į gatvę be pačių įvairiausių formų kaklaskarės.
 
Savo forma ji priminė didelę skarą iš muslino ar batisto, kuri kelis kartus apvyniojama aplink kaklą ir užrišama dideliu bantu su laisvai kabančiais nėriniuotais galais. 1663 metais karaliaus Liudviko XIV meilužė Luiza de Lavaljer sugalvojo, kaip pakeisti kaklaskarės bantą, suteikiant jam peteliškės formą. Jos sugalvotas mazgas imtas vadinti „lavaljer“ ir yra aktualus iki šiandien. Kitas originalus kaklaraiščio rišimo būdas atsirado prancūzų armijos kareivių dėka: istorikai teigia, kad kai 1692 metais karinę prancūzų stovyklą prie Steinkerko naktį netikėtai užpuolė anglai. Netikėtai užklupti kareiviai rengėsi greitosiomis ir tiesiog vyniojo skaras aplink kaklą, o jos galus patogumo dėlei susuko kartu ir perkišo per viršutinę liemenės kilpą. Jie laimėjo mūšį , o originalus nugalėtojų sugalvotas kaklaraiščio rišimo būdas pradėtas vadinti „a la Steinkerk“.
 

Kaklaraiščio metamorfozės

 
Netekdama praktinės paskirties ir besikeisdama kaklaskarė palaipsniu artėjo prie šiuolaikiniam kaklaraiščiui būdingos formos ir tapo neatskiriama aukštuomenės kostiumo dalimi.
 
1715 metais Anglijoje pasirodė skara-kaklaraištis, kuris buvo vadinamas „atsiskyrėlis“. Tai – plati muslino ar batisto juosta, kuri vyniojama aplink kaklą, o juostos galai priekyje susegami brangakmeniais puošta sage. 1740 metai – kaklaraiščio „soliter“ (nuo prancūziško „solitaire“ – vienišas). Tai siaura, juoda juosta su plonų nėrinių kanteliais, kuri buvo rišama nugaroje prie vyriškų perukų, o vėliau tvirtinama apvyniojant apie marškinių kalnierių.

 

Anglų "makaronis"

XVIII amžiaus pabaigoje tapo madingos kaklaskarės – kaklaraiščiai, kurie buvo rišami puošniu bantu ir dideliu mazgu. Ypatingai populiarūs buvo ekscentriškų jaunuolių tarpe, kurie Anglijoje imti vadinti „makaronis“ (nuo angliško žodžio „macaroni“ – frantas), o Prancūzijoje – „inkruajablis“ (nuo prancūziško „incroyable“ – „neįtikėtinas“), o taip pat „merveije“ (nuo prancūziško žodžio „merveilleux“ – „stebuklingas“ arba „ypatingas“).
 
Ne mažiau svarbų vaidmenį naujų kaklaraiščių rūšių atsiradimui turėjo reikšmingi visuomenės kultūros ir aukštuomenės įvykiai. Vienu iš tokių įvykių buvo Eskot hipdromo atidarymas 1771 metų Anglijoje. Ten buvo rengiamos ir iki šiol rengiamos Karališkos žirgų lenktynės. Lenktynių garbei pavadintas tuo metu sukurtas Eskoto kaklaraištis, pradžioje darytas plačiais, kaip šaliko galais ir užrišamas apimtiniu mazgu, po to tvirtinant sage su perlo galvute.
 
Nepaisant to, kad atsirado daugybė naujų kaklaraiščio formų, jų pirmtakė kaklaskarė vis dar buvo garbingoje vyriškos mados vietoje. 1780 metais Amerikoje ypatingą populiarumą įgyja „bandana“ – šilkinė kaklaskarė arba ryškiaspalvė skarelė. Ji būdavo atsainiai apvyniojama apie kaklą. XX amžiaus pabaigoje bandana tapo pasaulinės jaunimo mados atributu ir transformavosi į skarelę iš medvilnės, kuri rišama tiek ant kaklo, tiek ant galvos. Iki šių dienų tai mėgstamas baikerių ir rokerių atributas.
 
1811 metais žinomas Sankt Peterburgo frantas, oberpolicmeisteris, o vėliau ir senatorius Ivanas Savičius Gorgoli, norėdamas suteikti kaklaraiščiui standumą ėmė naudoti iš ašutų pagamintą pakietinimą. Tokie kaklaraiščiai pradėti vadinti „gorgoli“.
 

Menas užrišti kaklaraištį

 
Kaklaraiščių manija 1818 metais pasiekė
apogėjų Europoje, kai Londone pasirodė pirmieji traktatai su nuodugniais kaklaraiščių rišimo aprašymais. 1827 metais Briuselyje išleistas dar vienas vadovėlis, kuris vadinosi: „Kaklaraiščio užrišimo menas: visi žinomi būdai, apmokymas ir demonstracija per 16-a pamokų“. Įvadą jam parašė autorius Baron Emile de L`Empese. Tai buvo žinomo prancūzų rašytojo Onore de Balzako pesudonimas.
 
Kaklaraiščio istorijoje būta nemažai žaismingų istorijų. Žinoma, kad Pučini operą „Madam Baterflai“ per 1904 metų premjerą publika nušvilpė. Antrojo pasirodymo metu visi orkestrantai metė iššūkį publikai, nepriėmusiai genialios muzikos ir užsirišo kaklaraiščius - peteliškes, taip pabrėždami operos pavadinimą. Sėkmė buvo triuškinanti.

 

Savirišis kaklaraištis

 
60-aisiais XIX amžiaus metais į madą atėjo „savirišis kaklaraištis“ su siauru mazgu ir ilgais, ant krakmolintų marškinių krintančiais galais. Jis labiausiai priartėjo prie šiuolaikinio kaklaraiščio formos. XIX – XX amžiaus sandūroje ypatingai paplinta kaklaraiščiai-peteliškės, kurios nešiojamos prie frako, smokingo, munduro, forminių ir civilinių surdutų. Tuomet prasidėjo pramoninė kaklaraiščių gamyba ir ėmė kurtis kaklaraiščių nešiotojų klubas Oksfordo universitete.

 

Arbatos milijonierius seras Tomas Liptonas taip pat įnešė savo indėlį į kaklaraiščių temos vystymą. Jis buvo labai kūrybingas ir nuolat sugalvodavo naujus užrišimo būdus. Ypatingai mėgo peteliškes, tačiau nepaisant to išrado naują prabangaus šilkinio kaklaraiščio nešiojimo variantą, surišdamas jį tūriniu mazgu su septyniomis giliomis klostėmis.

 

Idealus kaklaraištis

 
Nuo 1915 iki 1917 metų prasidėjo naujos savirišių kaklaraiščių rūšies gamyba. Jie buvo siūnami iš plono šilkinio trikotažo. Tuo pačiu metu atsiranda kaklaraištis „regat“, iššaukęs ypatingą susidomėjimą kaklaraiščių megėjų tarpe. Išoriškai jis buvo panašus į standartinius gamyklinius modelius, tačiau pagrindinis skirtumas – gatavas mazgas ir užsegimas nugaroje. Jo pagalba buvo galima reguliuoti dydį priklausomai nuo kaklo apimties. Ypatingai „regat“ pamilo įvairaus plauko valdininkai: jie galėjo lengvai ir greitai užsidėti ir nusiimti nebrangų, mazgo formą išlaikantį kaklaraištį. Įdomi šio kaklaraiščio išradimo istorija. Laikoma, kad vienas jaunas sportininkas, neturėdamas pakankamai laiko terlionėms su mazgais, perkirpo jį iš nugaros ir prisiuvo viename gale kilpą, o kitame – sagą.
 
Kaklaraiščio kirpimas keitėsi daugybę kartų. Pagaliau 1924 metais Niujorko tekstilininkas Džesis Lengsdorfas pasiūlė idealaus kaklaraiščio variantą – jis padarytas iš trijų, įstrižai kirptų dalių.
 
Klasikiniu laikomą paprastą tūrinį kaklaraiščio mazgą 1936 metais išrado Vindzoro hercogas. Jo garbei dabar jis ir vadinamas „Vindzoro mazgu“, o jo išvedinys – „pusiau Vindzoro mazgu“.
 

Kaklaraiščių Haute Couture

 

Šiuolaikinis "Eskot" variantas

XX amžiaus viduryje kaklaraiščių dizainu užsiėmė žinomi dailininkai ir modeliuotojai. 1948 metais sukuriami pirmieji ekskliuzyviniai Hermes mados namų modeliai. Jie pasiūlė ištisą kolekciją su smulkiais raštais, o Barselonoje pradėjo gamybą viena iš žinomiausių kaklaraiščių kompanijų – RICHEL. 1950 metais atsirado plisuoti ir odiniai kaklaraiščiai kuriuos sugalvojo Arizonos kaubojai.
 
1955 metais madingi siauri kaklaraiščiai – juostelės. Juos ypač išpopuliarino anglų roko grupė „Teddy Boys“. 70-aisiais metais GUCCI mados namai sukūrė kaklaraiščius su medžioklės motyvais, o 1985 metais GUCCI, FERRAGAMO ir HERMES dizaineriai sukelia furorą, panaudodami kaklaraiščių piešiniuose gyvūnų ir paukščių atvaizdus. 1985 metais prie klasikinio juostuoto piešinio prijungiamas languotas. Tuo pačiu metu amerikiečių dizainerė Nikolė Miller pasiūlė kaklaraiščius su žanriniais piešiniais. 1989 metais firma Pratt pradėjo gaminti spausdinto audinio kaklaraiščius – jų piešinys priminė laikraščių puslapius, o amerikiečių dizaineris Barnes sukūrė pirmuosius kaklaraiščius pasinaudodamas foto technologine spauda.
 

Mazgas

 
Atsakymas į klausimą, kiek yra kaklaraiščio rišimo būdų buvo duotas 1998 metais. Tada du Kembridžo matematikai Tomas Fink ir Jan Mao išleido brošiūrą, kur buvo aprašytos 85 mazgų rūšys su pavadinimais. Daugelis pavadinimų turėjo istorinių asmenybių vardus. Ten buvo kaklaraištis a-la Baironas, - laisvai ant kaklo drapiruotas su dideliu mazgu pasmakrėje ir kaip taisyklė – koralų spalvos. Kaklaraištis a-la Valteris Skotas būtinai iš languotos medžiagos. Autoriai patys padarė išvadą, kad iš visų pateiktų mazgų gražiais galima pavadinti tik 10, o pastoviai naudoti dar mažiau – tik 4! Vienas iš kompiuterio sumodeliuotų mazgų gavo „kavendišo“ pavadinimą – Oksfordo laboratorijos, kur padarytas šis atradimas, garbei.

Paprastas Vindzoro mazgas

 

Dvigubas Vindzoro mazgas

 

 
Nepaisant visos įvairovės, šiuolaikinis kaklaraištis yra viena vyriškos aprangos detalių, pasižyminti pastovumu ir nemaža konservatyvizmo dalimi. To pavyzdys – kai kurie mazgų tipai, egzistuojantys jau ne vieną dešimtmetį: peteliškė, vindzoras, pusiauvindzoras, eskotas, „four-in-hand“. Tačiau ir čia randasi inovacijos. Jų tarpe „twin-tie“- dviejų skirtingų spalvų, tačiau tos pačios formos kaklaraištis, tinkamas naudoti prie skirtingų marškinių ir kostiumų.
 
Pergyvenęs daugybę pasikeitimų tiek į ilgį, tiek į plotį dabar kaklaraištis išlieka būtina vyriško aprangos dalimi, padėdamas paskutinį ir svarbiausią tašką visoje jo išvaizdoje. Todėl renkantis kaklaraištį reikia prisiminti svarbiausią dalyką – jis turi padėti kurti harmoningą ansamblį ir pabrėžti individualumą. Kaklaraištis gali būti parenkamas „tonu į toną“, arba kurti efektingą kontrastą, tačiau negalima pamiršti, kad skirtingoms situacijoms reikalingi skirtingi kaklaraiščiai: linksmame draugų vakarėlyje tiks kaklaraištis su efektingais piešiniais, tačiau toks niekada netiks rimtame dalykiniame pokalbyje.
 
Šiuolaikinė mada yra laisvesnė ir leidžia net kelių audinių naudojimą viename ansamblyje – tarkim šviesiai languoti marškiniai gali būti papildomi tokiu pat, tik tamsesnio piešinio kaklaraiščiu.
 
Iškilmingais atvejais prie šviesaus švarko ir liemenės tiks šviesus kaklaraištis su sage, o prie juodo smokingo ir akinančio baltumo marškinių – juoda peteliškė.
 
Pasirenkant kaklaraištį reikia atsižvelgti į figūrą, amžių, statusą ir individualybę. Ne mažiau svarbus sugebėjimas nevaržomai vilkėti kostiumą. Tačiau jei abejojate pasirinkdami kaklaraištį, tai likite prie klasikinės formulės – tamsus kaklaraištis ir šviesūs vienspalviai marškiniai.
 
Liudmila Agapova
Atelje, 2005/9 – 2005/10