Džinsai visada

 

Seniau juos nešiojo aukso ieškotojai, kaubojai, hipiai, dabar juos dėvi milijonieriai, superžvaigždės ir paprasti mirtingieji. Nuo jų atsiradimo praėjo 150 metų. Kalba eina apie džinsus.
 
O viskas prasidėjo 1853 metais , kai 24 metų žydų emigrantas iš Bavarijos Levi Strauss San-Franciske (Kalifornija) įkūrė kelnių siuvimo įmonę aukso ieškotojams. Tai buvo į kombinezoną panašios kelnės (su penkiomis kišenėmis ir šešiomis kniedėmis, persiūtos kontrastingų spalvų siūlais, su penkiomis ar šešiomis juosmens kilpomis ir užsegamos užtrauktuku arba sagomis. Kelnės buvo siuvamos iš rudo, palapinėms arba tentams skirto audinio. Audinys buvo tiekiamas iš Italijos Genujos uosto, todėl ryšuliai anstpauduojami siuntimo vietos antspaudu „Genes“, o gavėjai amerikiečiai skaitydavo jį kaip „Džins“. Kai pas Strauss baigėsi palapinių audinio atsargos, jis ėmė pirkti tankų saržos audinį Nime (Prancūzija). Nuo to laiko atsirado audinio pavadinimas „denim“ (de Nimes – iš Nimo). Tradicinė žydra audinio spalva nėra dizainerio užmanymas. To priežastis – proziška. 19 amžiuje pats pigiausias ir tvirčiausias dažiklis buvo indigo, jis suteikdavo audiniui tamsiai mėlyną spalvą.
 
Šios tvirtos ir praktiškos kelnės greitai išpopuliarėjo tarp aukso kasėjų, medkirčių, fermerių ir kaubojų. Tačiau netrukus atsirado problema – nuo grynuolių svorio po kurio laiko imdavo plyšti kišenės. Šios problemos sprendimą rado siuvėjas iš Nevados Jakob Davis. 1872 metais Strauss gavo laišką su pasiūlymu: Davis patobulino darbinių kelnių modelį ir norėjo patentuoti išradimą, tačiau neturi 68 dolerių patento gavimui. Levis susidomėjo savo kliento išradimu ir išsikvietė jį į San-Franciską. Strauss paskolino 68 dolerius ir netrukus buvo gautas patentas „Uždėtinių kišenių patobulinimui ir tvirtinimui“. Nuo to laiko 1873 metų gegužės 20 diena yra laikoma žydrųjų džinsų gimimo diena.

Levi Strauss


 Kai buvo gautas patentas prekiautojas Levi Strauss ir siuvėjas Jakob Davis sukūrė bendrą kompaniją „Levi Strauss & Co“ ir pradėjo masinę džinsų gamybą. Iki šiol pardavinėjamas džinsų modelis „Levi's 501“ yra tiksli pirmųjų džinsų kopija, kuri tada ir iki 1960 metų vadinosi „waist overalls“ (galima būtų išversti kaip kombinezonas iki juosmens) – taip buvo vadinama visų rūšių darbinė apranga. Įdomu tai, kad 1912 metais Simon Davis – Jacob Davis sūnus  taip pat tapo išradėju – sukūrė vaikišką kombinezoną. 1886 metais Levi Strauss pirmą kartą prisiuvo odinę etiketę, kurioje pavaizduoti du žirgai, mėginantys perplėšti džinsus.
 
Kniedės buvo dedamos ant užpakalinių kišenių ir klyne. Pastarąją kniedę ryžtingai pašalino tik 1941 metais, ryžtingu kompanijos Prezidento Walter Haas reikalavimu. Pasakojama, kad jis nusidegino prie laužo įkaitusia kniede. Nuo galinių kišenių kniedės buvo pašalintos tada, kai paaiškėjo, jog jos braižo balnus ir kėdes.
 
Pradžioje džinsai buvo grubaus fizinio darbo žmonių apranga ir faktinis požymis, kad jų nešiotojas yra žemiausioje socialinių laiptų pakopoje. Džinsai buvo dėvimi tik Kalifornijoje ir keliose gretimose valstijose. Iki 1950 metų vidurio jie buvo populiarūs tarp vakarų valstijų gyventojų. Didžioji amerikiečių dalis žinojo apie jų egzistavimą, tačiau nesiekė įsigyti.

1886 metais Levi Strauss pirmą kartą prisiuvo odinę etiketę, krioje pavaizduoti du žirgai, mėginantys perplėšti džinsus.


 1930 metais buvo padaryti pirmieji žingsniai pripažinimo link. Tai atsitiko, kai „Levi Strauss & Co“ Didžiosios Depresijos ir masinės bedarbystės metais susidūrė su paklausos kritimu. Tada nuspręsta pardavinėti džinsus labiau apsirūpinusiam gyventojų sluoksniui. Pradėta reklaminė kampanija – džinsus reklamavo kaubojai, vesternų herojai, kurie iš tikrųjų nenešiojo džinsų. Džinsai įgijo naują statusą – jie pradėti suvokti, kaip stipraus ir kilmingo vyro tualeto detalė. Tačiau miestiečiai neskubėjo pirkti džinsų, palikdami tai kaimo gyventojams.
 
1935 metais sukurtas pirmas džinsų modelis moterims, tačiau nepaplito iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Su karinių veiksmų pradžia ir masiniu moterų ėjimu į pramonę, džinsai pripažinti masiškai – jie tapo ne tik vyrų bet ir moterų rūbais. Džinsai buvo ir pigesni ir mažiau patrauklūs. Jie buvo laisvės ir nepriklausomybės ženklas, o taip pat simbolis to, kad sunkūs laikai būtinai praeis (buvo manoma, kad karui pasibaigus amerikiečiai vėl dėvės respektabilius rūbus, o ne grubias burines kelnes).
 
Po Antrojo pasaulinio karo pradžios džinsai išėjo į tarptautinę areną. Juos nešiojo JAV kariuomenės kariškiai ir jų šeimų nariai, kurie ir supažindino užsieniečius su Strauso ir Deviso išradimu. JAV kovinėse bazėse periodiškai buvo išleidžiami įsakai, draudžiantys nešioti džinsus, nes tai yra gėdinga prieš europiečius. Tačiau vis dėlto džinsai užkariavo Europą. Prieš juos neatsilaikė net konservatyvi Didžioji Britanija. 1946 metais britų firma M.Cooper, kuri anksčiau specializavosi karinės uniformos siuvime, dabar pirmoji Europoje pradėjo siūti džinsus. Džinsų paplitimą sąlygojo pokario deficitas. 40-ųjų metų pabaigoje Britanijos valdžia kiekvienam šalies gyventojui duodavo 30 kuponų aprangai. Kostiumas kainavo 26 kuponus, o pečkurio kombinezonas – 4 kuponus. Gi džinsai „kainavo“ tik vieną kuponą.
 
50-aisiais metais prasidėjo „džinsų revoliucija“, kurios dėka džinsai užkariavo visą planetą. Dėl savo populiarumo jie yra skolingi dainininkams Elvis Presley ir James Dean, kino aktoriui Marlonui Brando. Presley dainoje „Jailhouse Rock“ kaliniai buvo apsirengę džinsiniais rūbais. Džinsus nešiojo jaunimo stabai, be to pirmieji džinsai jau buvo priimami kaip seksuali apranga. 1952 metais moteriškuose džinsuose pasirodė užtrauktukas – ir tai buvo antausis konservatyviai moralei.
 
60-aisiais metais džinsai tapo neatsiejamu nonkomformistų atributu. Pasaulyje sustiprėjo hipių, pacifistų, rokerių judėjimai – džinsai tapo savotiška uniforma ir protesto simboliu. To pasekoje audringai daugėjo kompanijų, kurios siuvo džinsus vis naujoms šalims ir regionams.

 
1961 metais džinsai pradėti pardavinėti pasaulinėje mados sostinėje Paryžiuje. 70-ieji metai pakėlė džinsus į aukštesnę socialinių laiptų pakopą. Buvę maištininkai aprimo ir pavirto į solidžius buržua. 1972 metais džinsus nešiojo aristokratinio prancūzų kurorto Sen Tropezo lankytojai. Jų dėvėjimas įgijo simbolinę funkciją – kelnes pradėjo vilktis solidaus amžiaus žmonės, norintys pademonstruoti savo jaunystę, energingumą ir seksualumą. Tuo metu džinsai patraukė kai kurių dizainerių dėmesį. Anmerikietis Calvin Klein džinsais aprengė supermodelį Brooke Shields. Džinsus kūrė Dolce&Gabbana, Gavalli, Helmut Lang ir kiti mados diktatoriai.
 
80-aisiais džinsų įvaizdis vėl pakito. Jie tapo turto ir savo vertės simboliu. Pirmą kartą atsirado „virti“ džinsai ir prasidėjo eksperimentai su spalvine gama. Buvo kuriami ypatingi modeliai superturtingiems, jie buvo puošiami brangakmeniais. Debiutavo džinsiniai kostiumai – jie trumpam tapo priimtini dalykiniuose sluoksniuose. 90-ieji suteikė džinsams solidumo. Pasenęs 50-ųjų jaunimas atnešė nostalgiškus prisiminimus apie tradicines šeimos vertybes, senus gerus laikus ir prarastą jaunystę. Jaunimas palaipsniui tolo nuo džinsų, kaip laisvės simbolio – jie pradėjo nešioti kitus kelnių tipus. Džinsų pramonė neteko daugybės pačių aktyviausių vartotojų ir atsidūrė krizėje. Seniausia ir didžiausia džinsų kompanija pasaulyje „Levi Strauss & Co“ 1999 metais pardavė džinsų už 5.1 milijardo dolerių – 28 procentais mažiau nei 1996 metais (7.1 milijardo dolerių). Pasaulinio garso dizaineriai ėmė kurti savo džinsų aprangos linijas. Atsirado naujos technologijos: džinsai buvo skalbiami su pemza, mirkomi rūgštyse, balinami, į juos buvo šaudoma šratais, kad gautųsi ypatingos skylutės. Tačiau tikras džinsų bumas prasidėjo, kai atsirado naujos netradicinės spalvos ir atspalviai – pirmiausia juoda. Tai tapo įmanoma dėka naujų technologijų "overdye" ir "stonewash". Jas aštuoniasdešimtaisiais metais sugalvojo japonai.
 
2000-ieji nesuformavo naujos džinsų ideologijos. Džinsų gamintojai gamino visoms amžiaus grupėms ir visiems skoniams tinkamus džinsus. Kai kurios kompanijos – tokios kaip „Denim“ gamino ribotus džinsų kiekius žinovams. Dabar statistinio amerikiečio rūbinėje yra 7 poros džinsų. JAV gyventojas apsivelka džinsus keturis kartus savaitėje. Istorinėje džinsų tėvynėje pora džinsų kainuoja 25 – 200 dolerių. O močiučių skryniose rasti džinsai parduodami už šimtus tūkstančių dolerių.

 
Prieš pusantro amžiaus atsiradę džinsai šiandien užkariavo visą pasaulį ir tapo aukštosios mados dalimi ir net prabangos objektu. Internetiniame aukcione aktorės Mariah Carey džinsai su autografu parduoti už 3030 dolerių. Faih Hill džinsai parduoti už 1510 dolerių. O Britney Spears tapo žymiosios Marilyn Monroe džinsų savininke. Šią 75000 dolerių vertės dovaną jai padovanojo įžymusis dizaineris Tommy Holfigger. Levi`s sukūrė 85000 dolerių vertės džinsus – jie dekoruoti auksu, deimantais ir rubinais.
 
Nesnaudžia ir japonai. „Teijin Wow“ kompanijos specialistai sukūrė džinsus Amino, kurie prisotinti amino rūgštimis ir sustabdo senėjimo procesą, drėkina odą bei gina nuo bakterijų. Tyrimai parodė, kad džinsai išsaugo savo efektyvumą mažiausiai du metus.
 
Kita Japonijos kompanija Kanebo Spinning Corp. išleido audinį Nano Dew, kuris saugo nuo kenksmingo ultravioletinių spindulių poveikio.
 
Džinsai pradėti vertinti, kaip verinama gera, kokybiška ir įprasta apranga.

 

Parengė Arnoldas Stasiulis