Pėdkelnės

Kojinės ir pėdkelnės yra tos aprangos dalys, kurias moterys atėmė iš vyrų kartą ir visiems laikams. Iš tiesų – šiuolaikinės moters drabužinėje visada rasi ir viena ir antra, o tuo tarpu vyrai jau senai jų nebeturi (išskyrus tuos, kurie dar vis nori būti panašūs į moteris). Tokia yra šiandiena, tačiau buvo laikai, kai vyriškas kostiumas būdavo skurdus, jei jame nebuvo kojinių. Todėl nenuostabu, kad kojinių istorija yra įdomi ir turtinga.

Kojinių istorija (o būtent iš jų ir „išaugo“ pėdkelnės prasideda penktame amžiuje prieš mūsų erą. Koptų kapavietes tiriantys archeologai rado megztas vaikiškas kojines. Senovės graikų aprangoje buvo sykhos – tai savotiškos, ant kojos maunamos šlepetės iš minkštos odos. Jos dengė kulnus ir kojų pirštus. Sykhos buvo išimtinai moteriška aprangos dalis.

Kojinių mezgimo menas atgijo tik XIII amžiuje, nors ir tada megztos kojinės nebuvo ypatingai populiarios. Tuo metu iš vilnos, lino, šilko ir plonos odos būdavo siuvami tik vyrams skirti pantalonai.

Pantalonai tapo ypač madingi XIV amžiaus viduryje. Didžioji jų dalis buvo rožinės spalvos ir puošti giminės herbais. Jie buvo tokie ankšti, kad vyras negalėjo jų užsitempti be pašalinės pagalbos. Tokia aprangos rūšis ir tapo šiuolaikinių kojinių ir pėdkelnių protėviais. Jie buvo iš trijų dalių – antpirščių, kelties ir getrų. Karingieji britai ir vokiečiai ilgų karo žygių metu nutrindavo savo kojas, todėl tai tapo akstinu tobulinti kojinių konstrukciją, kol jos tapo panašios į šiuolaikines. Kojinės labai patiko šventikams, todėl ištisą šimtmetį pasauliečiai šnairavo į jų kojas, kol pagaliau ryžosi ir tai buvo bumas! Vilhelmo Užkariautojo sūnus Rufus turėjo tokias aptemptas kelnes-kojines, kad apie jas dvaro poetai rašė eiles.

Ant kairiojo karalienės Viktorijos peties - Ordino Ženklas (keliaraištis). Sidabrinės, deimantais puoštos raidės skelbia ordino devizą: „Honi soit qui mal y pense“ („Tesigėdi blogai apie tai pagalvojęs“).

1348 metų balandžio 23 dieną Anglijos karalius Edvardas III įsteigė aukščiausią Didžiosios Britanijos riterių pasižymėjimo ženklą - Keliaraiščio Ordiną. Jo pavadinimas kyla iš kojinių keliaraiščio.

16 amžiaus pradžioje ispanai atgaivino kojinių ir pėdkelnių mezgimo meną ir pradėjo puošti jas spalvotais intarpais. Tokios kojinės buvo labai vertinamos visoje Europoje, o Anglijos karalius Henrikas VIII netgi yra gavęs jas, kaip karališką Ispanijos dovaną.

Megztos kojinės tapo būtinu kavalierių ir riterių atributu. Beje, pastarieji turėjo ir šarvažiedines kojines, kurios saugojo kojas nuo priešo strėlių ir kardų.

Skirtingai nuo moteriškų kojinių, kurios yra slepiamos po sijonais, ir jų demonstravimas buvo laikomas nepadoriu, vyriškos tapo viešo pasigėrėjimo objektu. Išlikusiuose 15 amžiaus Ispanijos karaliaus favoritės dienoraščiuose aprašomos erotinės fantazijos, kuriose minimos „raumeningas ikras dengiančios šilkinės kojinės“. Rokoko laikotarpio kavalieriai nešiojo aptemptus pantalonus iki kelių ir šilkines kojines. Karaliaus Liudviko XIV valdymo metu buvo nešiojamos šviesiai mėlynos arba raudonos kojinės iki kelių. Elegantiškos 18 amžiaus moterys perėmė madam Pompadur sukurtą nėriniuotų kojinių madą.

16 amžiuje Britanijos dvaras nusprendė padovanoti Ispanijos karalienei šilkines kojines. Pagal protokolą dovana buvo įteikta Ispanijos pasiuntiniui, kad šis perduotų ją monarchei. Šis paniekinančiai atstūmė kojines ir sušuko: „Kvaili serai! Žinokit, kad Ispanijos karalienė neturi kojų!“ O 18 amžiuje apie tai panašiai rašė vienas istorikas: „Moterų kojos yra taip kruopščiai slepiamos, kad verta susimąstyti ar yra jos iš viso?“

Moterys ir vyrai 17, 18 ir 19 amžiaus kostiumais

Liudviko XIV vestuvės

16 amžiuje kojinės tapo moteriško garderobo dalimi. Ypatingai jas populiarino Anglijos karalienė Elžbieta I, kuri tiesog fanatiškai mėgo šilkines kojines. Todėl nenuostabu, kad jos valdymo metu anglas Viljamas Li (William Lee) sukonstravo stakles, kurios „vienu siūlu nėrė daugybę kilpų“. Jos išlaisvino grakščias kojas iš „armonikų“ ties kulkšnimis ir „pūslių“ ant kelių. Tai buvo kojinių pramonės pradžia.

XVIII amžiaus pabaigoje daugelyje Europos šalių aksomines, šilkines ir gelumbės kojines pakeitė megztos it trikotažinės kojinės. 17 ir 18 amžiais šaltu metų laiku vyrai užisdėdavo kelias kojinių poras. Įdomu, kad tuo metu mezgimu užsiėmė vyrai.

Rokoko metu suknios tapo trumpesnės, todėl kojinės ties kulkšnimis pradėtos puošti siuvinėjimu ir ažūriniais ornamentais.

XIX amžiaus pradžia tapo persilaužimo momentu kojinių ir pėdkelnių istorijoje. Tuo metu pasirodė vamzdžio formos kelnės, kurios labai sparčiai išstūmė kojines iš vyriško garderobo. Jos ėmė trumpėti ir tapo panašios į šiuolaikines vyriškas kojines. O trumpėjančios suknelės padarė šilkines kojines būtina moteriškos drabužinės dalimi.

XX amžiaus pradžioje specialiu medvilnės verpimo būdu pradėtas daryti škotiškas siūlas fildekos ir persiškas siūlas fildepers. Jie buvo panašūs į šilkinius slūlus ir naudoti kojinių gamyboje.

Kuo daugiau buvo atidengiamos moterų kojos, tuo daugiau buvo nėriniuotų, ažūrinių ir tinklinių kojinių. Laikotarpis nuo 1850 iki 1914 metų tapo aukso amžiumi. Nors moteriškos kojinės dar vis buvo slepiamos po ilgais sijonais, jos jau pradėtos puošti siuvinėjimu ir ažūriniais ornamentais.

1870 metais pasirodė „dvigubos“ kojinės su aiškia linija, kuri skyrė tą kojinės dalį, kuri buvo avalynėje, nuo tos kuri buvo virš jos. Labiausiai žinomi to meto modeliai – kojinės „Maison Milon“, kurios vaizdavo ... 1871 metų karą. Plytų sienos fone buvo nupieštas karinis galvos apdangalas.

Umberto Bruneleski. „Sode“

Kojinių reklama, 1920 metais

"Du Pont“ kompanijos steigėjas mesje Diuponas de Nemuras.

Pirmųjų neiloninių kojinių reklama

Ann Miller

1880–1890 metais moterys nešiojo languotas arba dryžuotas kojines, kurios buvo pardavinėjamos didžiosiose Paryžiaus parduotuvėse. Paskutinis 19 amžiaus dešimtmetis – juodų kojinių karaliavimo metas. Apie jas rašė visi to meto „moterų gyvenimo vadovėliai“, kuriuose buvo gausu patarimų apie tai, kaip atsikratyti juodų dėmių, kurias palieka pigios ir prastai dažytos kojinės.

Belle Epoque laikais kojinės išliko juodos, tačiau jau puošiamos įvairiaspalviais raštais, pajetėmis, perlais, turkiu, siuvinėjimais ir „Chantilly“ nėrinių inkrustacijomis (visi šie modeliai buvo elegantiškos grafienės de Gramon drabužinėje).

Turtingai dekoruotas šilkines kojines saugojo vakarui, o dieną dėvėjo paprastesnius modelius. Prancūzijos princesė Miura turėjo visokiausias įvairiaspalves kojines – nuo geltonų iki rudų, nuo koralinių iki oranžinių. Ji pradėjo derinti kojines prie suknelės ir avalynės.

1876 metais Fereolis Dedje sukūrė kojinių dirželį , tačiau net iki ketvirtojo 20 amžiaus dešimtmečio moterys dar naudojosi keliaraiščiais.

Pirmas pasaulinis karas privertė moteris eiti į darbą. Pradėjo trumpėti suknelės (taip patogiau) ir dabar jau matėsi ir koja ir kojinė. Populiariausios buvo kojinės su vos matomu juodu, rečiau – tamsių tonų ažūru.

Jau 1910 metais pradėtos gaminti iš dirbtinio šilko – viskozės, kurį 1889 metų parodoje pristatė grafas Hileris de Šardone. Jos buvo lygios, šiek tiek permatomos ir gražiai atrodė ant kojos. O svarbiausia – jos kainavo kur kas mažiau, nei natūralaus šilko kojinės, todėl tapo prieinamos net kokias pajamas turinčioms moterims. Po pirmojo pasaulinio karo moterys pamėgo šilkines kojines. Paklausa buvo tokia didelė, kad svarbiausi trečiojo dešimtmečio tekstilinės pramonės išradimai – dirbtinis šilkas ir sintetinis pluoštas savo pritaikymą visų pirma rado kojinių gamyboje.

Juodas, baltas, dryžuotas ir rudas kojines palaipsniui pakeitė kūno spalvos (nuo rožinės iki kaštoninės) kojinės – jose moteriškos kojos atrodo ypatingai gundančiai ir patraukliai. Tai susiję su tuo metu ypač populiariu įdegiu, kurį Pranzūzijos Rivjeroje propagavo amerikiečiai Sara ir Žeraras Merfi. Patys populiariausi spalvotų modelių raštai – „gyvatės“, „irisai“, „gėlių puokštės“ ir „povo uodegos“. Tuo pačiu metu pasirodė pirmieji tinkleliai, sidabro ar aukso spalvos kojinės, kurios buvo derinamos prie avalynės spalvos. Globalios ekonominės permainos numušė nekokybiškų kojinių kainą, o geriausios kojinės kainavo iki 9 dolerių. Tai prilygo naujos batų poros kainai.

1802 metais įsteigta Eliutero Diupono de Nemuro kompanija gamino paraką. Tačiau 20 amžiaus pradžioje jos prioritetas pasislinko į dirbtinių medžiagų gamybą ir pritaikymą taikiais tikslais. Tame tarpe buvo ir tekstilės pramonė, žemės ūkis ir energetika.

1938 metais „Du Pont“ pateikė į rinką neiloną (nylon – prekybinis poliamidinio pluošto ir siūlų pavadinimas). Tai buvo pirmas pasaulyje ir tikrai sintetinis pluoštas. To meto reklamose sakoma, kad „neilonas yra tvirtas kaip plienas ir plonas kaip voratinklis“. Po tom sekė didžiulė reklaminė kampanija. 1940 metų gegužės 15 dieną Delavero valstijos Vilmingtono mieste pradėta neiloninių kojinių prekyba. Įsigyti šią naujovę čia atvažiuodavo pirkėjos net iš Niujorko. Per pirmąją dieną parduota daugiau nei 780 tūkstančių porų kojinių.

Netrukus amerikietės naująsias kojines ėmė vadinti paprasčiausiai „neilon“. Palyginus su šilkinėmis jos skyrėsi tuo, kad nesiglamžė, buvo labiau pastebimos, elastingesnės ir tampriau dengė koją. Be to jos kainavo pigiau, buvo plonesnės ir kas svarbiausia – seksualesnės, nes svarbiausia šiuolaikinių kojinių savybė – nuogos kojos įspūdis. Neiloninės kojinės buvo populiarios visais metų laikais – net ir šalčiausią žiemą damos kantriai kentė šaltį vien dėl to, kad galėtų parodyti savo seksualumą. 30-40 praeito amžiaus metai ženklino lūžį tieki vyrų, tiek moterų sąmonėje. Ponios tapo geidžiamos, pasijuto laisvos ir nepriklausomos ir jau ryžosi pačios rinktis sau partnerį. Neiloninės kojinės atsirado kaip tik tuo metu, kai suknelės buvo plačios ir ilgos, dengė kelius ir baigdavosi ties blauzdos viduriu. Toks ilgio, gracijos ir plono liemens derinys padarė šias kojines tiap geidžiamas. Jos visada būdavo su siūle ir susilaukė didžiulės paklausos. Parduotuvėse rikiavosi ilgos eilės, o damos atvažiuodavo ir iš kitų didžiųjų miestų. Per pirmuosius metus parduota 64 milijonai porų kojinių.

Viena iš labiausiai žinomų to meto mados skelbėjų buvo šokėja ir aktorė Ann Miller. Būtent ji pademonstravo pėdkelnes, kurios beregint tapo populiarios.

Kojinių ir pėdkelnių gamyba sulėtėjo Antrojo pasaulinio karo metais – visos reikalingos žaliavos būdavo nukreiptos armijos reikmėms.

Didžiojoje Britanijoje karo metais buvo įvesti talonai aprangai – vidutiniškai po 66 talonus žmogui per metus. Neturėdamos kojinių moterys dažydavo kojas arbatos nuoviru ir išpiešdavo siūles imituojančias juosteles. To meto parfumeriai Filpas de Bienaimé ir Sans Mailles René Rambaud sugalvojo aerozolį, kuriuo buvo galima imituoti kojines ant nuogos odos. Kojinių deficitas nulėmė ir tai, kad moterys pradėjo jas megzti pačios.

1944 metais Prancūzijoje išsilaipinę amerikiečių sąjungininkai kažkodėl tai su savimi turėjo ir tas žymiąsias neilonines kojines. Vėliau JAV kompanijos pradėjo jų importą, tad šilko ir viskozės kojinės palengva buvo išstumtos iš rinkos.

Nors karo meto moterys jau buvo pripratusios vaiščioti nuogomis kojomis, po karo paklausa šoktelėjo į neįsivaizduojamas aukštumas – neturėjusios galimybių pirkti kojines karo metais moterys dabar skubėjo kompensuoti spragą ir papildyti savo drabužines. Ilgos eilės prie kojinių tuo metu buvo kasdienis ir įprastas reiškinys. Nemažą įtaką padarė ir „moteriškų suknelių mada“, kuri žadino moteris dėvėti apatinius drabužius, korsetus ir kojines. Žymiausi kutiurje - Žakas Fatas, Kristianas Dioras ir Elza Skiapareli sukūrė net ištisas kojinių kolekcijas, o rinkoje atsirado tokios kompanijos, kaip „Exciting“, „Chesterfield“, „Le Bourget“, „Scandale“, „Vitos“, „Bel“ ir įžymiosios kojinės „Dimanche“, kurios vėliau pervadintos į „Dim“.

Šeštojo dešimtmečio viduryje kojinių pramonė žengė dar vieną žingsnį į priekį – 1958 metais rinką užkariavo besiūlės kojinės. Patobulinta technologija leido sukurti įvairius modelius. Jie buvo tankūs ir ploni, įvairių spalvų ir įvairaus skaidrumo. Sumažėjo ir kaina, todėl suaktyvėjo ir pirkimas.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje įvyko du reikšmingi įvykiai – koncernas „Du Pont“ išrado spandeksą arba elastaną. Tai elastingas pluoštas, kuris plačiai žinomas kaip LYCRA ®. Jis suaustas iš lygaus poliamidinio siūlo, todėl dabar pagerėjo bendras vaizdas ir prigludimas. LYCRA ® pėdkelnėse atsirado ne iš karto, mat ji buvo sukurta moteriškų apatinių drabužių kokybės gerinimo tikslu. Nuo devintojo dešimtmečio lykra pradėta masiškai naudoti pėdkelnių gamyboje. Dabar atsirado labai plonos ir tvirtos pėdkelnės.

Antrasis įvykis – 1962 metais paplitusi anglų stilistės Meri Kvant sukurta mini sijonėlių mada. Šią naujovę 1965 metais išplėtojo modeliuotojas Andre Kurežes. Dabar merginų keliai ir net klubai nebegalėjo likti paslaptyje - po mini buvo neįmanoma nešioti kojines ir tai padiktavo naują sprendimą. Madą sekančios moterys iš karto pradėjo nešioti mini sijonus ir trumpas sukneles, o kartu su jomis – ir pėdkelnes, kurias iki tol dėvėjo tik vaikai. Nuo to laiko jos tapo neatsiejama visų socialinių statusų ir amžių moterų drabužinių dalimi.

Aštuntasis dešimtmetis buvo „gailestingas“ kojinėms ir pasiūlė tris suknelių ilgius – mini, midi ir maksi. Moterys masiškai pradėjo dėvėti kelnes, siluetas pradėjo vyriškėti ir tampa madingi praktiški apatiniai rūbai, todėl kojinės ir pėdkelnės nueina į antrą planą ir tik devinojo dešimtmečio pradžioje moterys pavargo nuo praktiškumo ir panoro rengtis kuo jausmingesniais ir elegantiškais apatiniais.

Šiandien pėdkelnės yra tapusios pilnateisiu aksesuaru, be kurio negalima įsivaizduoti išbaigto įvaizdžio.

Parengė Arnoldas Stasiulis